Psalmynas 42

1 Vyriausiajam muzikui. Maskilas. Koracho sūnums. Kaip elnias geidžia vandens upelių, taip mano siela geidžia tavęs, o Dieve. 2 Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo; kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? 3 Mano ašaros tapo mano valgiu dieną ir naktį, kai jie nuolat manęs klausinėja: „Kur yra tavo Dievas?" 4 Kai šituos dalykus prisimenu, išlieju savyje savo sielą: nes aš eidavau su daugybe, eidavau su jais į Dievo namus džiaugsmo ir gyriaus balsu, su daugybe, kurie šventė šventadienį. 5 Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar girsiu jį už išgelbėjimą, kurį suteikia jo buvimas šalia! 6 O mano Dieve, mano siela yra nusiminusi manyje, todėl iš Jordano krašto ir Hermono viršūnių krašto, iš Micaro kalvos nukreipsiu savo mintis į tave. 7 Gelmė šaukia gelmei, tavo kriokliams griaudžiant, visos bangos ir tavo vilnys ritosi per mane. 8 Dieną VIEŠPATS įsakys savo mielaširdystei lydėti mane, o naktį jo giesmė bus su manimi, malda mano gyvybės Dievui. 9 Sakysiu Dievui, savo Uolai: „Kodėl mane pamiršai? Kodėl vaikštau gedėdamas dėl priešo engimo?" 10 Kenčiu lyg kaulus laužant, man priekaištauja mano priešai, kasdien man sakydami: „Kur yra tavo Dievas?" 11 Ko esi nusiminus, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Užtikrintai lauk tu Dievo, nes aš dar girsiu jį, mano veido išgelbėjimą ir mano Dievą!